Hm. Neberašau.. Mokslai mokslai ir dar kartą mokslai... Laiko nebelieka net laisvam laikui. Po šolės - miegot. O tada - ND. Žiauroka. Bet tai, tai yra normalu.. Štai radau lasivesnę minutę, kai nebeskauda galvos, ir turiu laiko pamąstyti blaivia galva..Keliaudama į savo nuotraukų papkę netyčia užkliuvau už papkės pavadinimu ,,Maryt, cup". Damn. Tokios nesveikai senos nuotraukos, atrodo taip seniai tai buvo ;] Dar kaip vakar pamenu, sakau: Marii, nu ką man į tokį sms atrašyt? Negi ne idiotas? ;D Taip.. Idiotai pamiršti. Atsirado naujų krč ;D
Nesvarbu. Yra kaip yra.
Sekanti papkė pavadinimu ,,kaimas". Apsistosiu ilgėliau.
Senelė negaluoja, atsirado baimė, kad šią vasarą nebeturėsiu jau kur važiuoti, prisiliesti prie nebesveikai raminančios gamtos. Išportėčiau, jei mano vasaros apsiribotu vien šaligatvių betonu ir dangoraižių stiklu. Ką jau kalbėti apie nepaprastai ilgas, šviesias dienas, kurias leisdavau tiesiog sau. Imdavau dviratį ir nuviuodavau toli toli kur už miško, ir tiesiog sėdėdavau. Galėjau tiesiog gulėti ant žolės, nesibaiminant, akd išsiteps drabužiai, ar kas pamatys visai be špakliaus ir susivėlusią. Jokiuose kurortuose tiap nepailsėsi, kaip kelias savaites būdamas vienas, rodos, negyvenamoje saloje, kurioje nėra nieko (nebent koks įsivaizduojamas draugas). Niekad nepamršiu tų nuostabių valgių, kurių, atrodo niekad nevalgytum namie, pilnas lysves mano taip mėgstamų kopūstų, ridikų, braškių.. To ledinio vandens iš šulinio, to sauso rankų pojūčio nuo šalčio. Jaučiau pasimėgavimą ir nepaprastą ramybę vien sedint ant suoliuko prie namų ;] Aš net valgydavau TIK lauke.
Esu tokio tipo žmogus, kuris yra priklausomas nuo kitų. Nuo žmonių, aplinkos.. Mano nervai nelaikydavo, kai tekdavo važiuoti namo. Grįžti Lietuvon. Patekti į patį bjauriausią stoties rajoną, iš kurio tenka važiuoti apšnerkštu 5 trūlu, kuriame tūsina garsiai muziką pasileidę šalčiai, o vėliau patekti į dvokiančias ir net ne oru, o išmetamomis dujomis, pripildytas gatves. Savo gatvę, Kalvarkės, kurių vasarą nekenti visa esybe. Taip. Esu priklausoma nuo šviežio oro ir švarių minčių. Tik ten turiu galimybę pagulėti ant žolės, šieno, pasivaikščioti girios takėliais ir gerti šaltinio vandenį.
Jei to neteksiu... Ką žinau, trubūt pamažu pamiršiu ką reiškia karvės ir paršiukai. Mėšlo kvapas ir rasota basa žolė rytą.
Senelei negerai, ji negaluoja, o man taip skauda..
Read more...
