Ar tu esi kada nors daręs tai, ką myli visa širdimi? Ar esi mylėjęs taip, kad net neturėdamas laiko, išspaudi kiekvieną minutę iš tos skubėjimu ir rutina persunktos kempinės? Ar jautei kada nors nepilnavertiškumo jausmą, kada turi, atrodo, tiek daug, bet tau vis trūksta, vis trokšti daugiau?

Aš esu. Kogero tik prieš savaitę supratau, kad jokiais žodžiais, smūgiais manęs taip nesužeisi, kaip vienu aštriu kaip ašmenys žodžiu.

Kai vaikas nupiešia piešinį, pas ką jis eina? Pas mamą. Nueina, parodo ir laukai atsakymo. Mama, žvelgdama į vaiko paprastas keverzones apsimeta, kad tai - didžiausias šedevras. Na ir kas, kad tai melas. Man ir jis tiktų dabar.

Viskas slypi tame, kad labiausiai mylimas žmogus, mama, nepalaiko manęs. Ji nemato mano nuoraukų, kurias anksčiau pirmoji pamatydavo. Laukdavau iš darbo pareinant, niekur nedėdavau, nerodydavau, - delsdavau, kad galėčiau jai pirmąjai parodyti.

Prabėgo tos dienos, savaitės ir mes likom svetimos.

Taip, žinau, ką reiškia diržas vaikystėje, bet tai yra dar blogiau. Pakviečiu, neateina. Ma? Kodėl? - Nenoriu, nerodyk, nereikia.

...

Ir priėjom prie tos vietos, kai Gret nežmoniškai verkia, bet tyliai (kad ir kaip tai būtų neįmanoma).. Tai mane skaudina labiausiai. Vien ta kūryba netenka prasmės, jei neturiu kam jos parodyti. Norėčiau pasakyti viską, bet tiesiog negaliu. Jaučiu, kad krisčiau ant žemės verkdama, ir negalėčiau pratart nė žodžio. Esu per daug emocinga tokiom atvirumo akimirkom.

-,,Nenoriu" ...

Žudo.