Yellow, Kite.

>> šeštadienis, vasario 06, 2010

,,Sveika Kite!"- kaip pasakytų Ana.

Štai ir vėl savaitgalis atėjo ir aš radau laisvesnę minutę prisėsti ;]

Ka galiu pasakyti. Sėdžiu, negaliuoju, galva plyšta ir jau antra diena, kaip nebepakeliu siaubingo dantų skausmo. Taip taip, tvarkysiuos, bet kol dagyvensiu iki vasario 10tos, kogero išprotėsiu nuo skausmo. Kas pertrauką bėgioju arbatos (tų mokyklinių pamazgų už 30 ct (nors šilta, sumažina gėlimą)). Bet tai ką aš čia apie tas nesamones.

Sėdžiu susivėlus, galvoj daug minčių ir idėjų, bet nei laiko, nei tinkamų modelių..

Read more...

>> trečiadienis, sausio 27, 2010

Ar tu esi kada nors daręs tai, ką myli visa širdimi? Ar esi mylėjęs taip, kad net neturėdamas laiko, išspaudi kiekvieną minutę iš tos skubėjimu ir rutina persunktos kempinės? Ar jautei kada nors nepilnavertiškumo jausmą, kada turi, atrodo, tiek daug, bet tau vis trūksta, vis trokšti daugiau?

Aš esu. Kogero tik prieš savaitę supratau, kad jokiais žodžiais, smūgiais manęs taip nesužeisi, kaip vienu aštriu kaip ašmenys žodžiu.

Kai vaikas nupiešia piešinį, pas ką jis eina? Pas mamą. Nueina, parodo ir laukai atsakymo. Mama, žvelgdama į vaiko paprastas keverzones apsimeta, kad tai - didžiausias šedevras. Na ir kas, kad tai melas. Man ir jis tiktų dabar.

Viskas slypi tame, kad labiausiai mylimas žmogus, mama, nepalaiko manęs. Ji nemato mano nuoraukų, kurias anksčiau pirmoji pamatydavo. Laukdavau iš darbo pareinant, niekur nedėdavau, nerodydavau, - delsdavau, kad galėčiau jai pirmąjai parodyti.

Prabėgo tos dienos, savaitės ir mes likom svetimos.

Taip, žinau, ką reiškia diržas vaikystėje, bet tai yra dar blogiau. Pakviečiu, neateina. Ma? Kodėl? - Nenoriu, nerodyk, nereikia.

...

Ir priėjom prie tos vietos, kai Gret nežmoniškai verkia, bet tyliai (kad ir kaip tai būtų neįmanoma).. Tai mane skaudina labiausiai. Vien ta kūryba netenka prasmės, jei neturiu kam jos parodyti. Norėčiau pasakyti viską, bet tiesiog negaliu. Jaučiu, kad krisčiau ant žemės verkdama, ir negalėčiau pratart nė žodžio. Esu per daug emocinga tokiom atvirumo akimirkom.

-,,Nenoriu" ...

Žudo.

Read more...

2010.01.25

>> antradienis, sausio 26, 2010


Hm. Neberašau.. Mokslai mokslai ir dar kartą mokslai... Laiko nebelieka net laisvam laikui. Po šolės - miegot. O tada - ND. Žiauroka. Bet tai, tai yra normalu.. Štai radau lasivesnę minutę, kai nebeskauda galvos, ir turiu laiko pamąstyti blaivia galva..Keliaudama į savo nuotraukų papkę netyčia užkliuvau už papkės pavadinimu ,,Maryt, cup". Damn. Tokios nesveikai senos nuotraukos, atrodo taip seniai tai buvo ;] Dar kaip vakar pamenu, sakau: Marii, nu ką man į tokį sms atrašyt? Negi ne idiotas? ;D Taip.. Idiotai pamiršti. Atsirado naujų krč ;D

Nesvarbu. Yra kaip yra.

Sekanti papkė pavadinimu ,,kaimas". Apsistosiu ilgėliau.

Senelė negaluoja, atsirado baimė, kad šią vasarą nebeturėsiu jau kur važiuoti, prisiliesti prie nebesveikai raminančios gamtos. Išportėčiau, jei mano vasaros apsiribotu vien šaligatvių betonu ir dangoraižių stiklu. Ką jau kalbėti apie nepaprastai ilgas, šviesias dienas, kurias leisdavau tiesiog sau. Imdavau dviratį ir nuviuodavau toli toli kur už miško, ir tiesiog sėdėdavau. Galėjau tiesiog gulėti ant žolės, nesibaiminant, akd išsiteps drabužiai, ar kas pamatys visai be špakliaus ir susivėlusią. Jokiuose kurortuose tiap nepailsėsi, kaip kelias savaites būdamas vienas, rodos, negyvenamoje saloje, kurioje nėra nieko (nebent koks įsivaizduojamas draugas). Niekad nepamršiu tų nuostabių valgių, kurių, atrodo niekad nevalgytum namie, pilnas lysves mano taip mėgstamų kopūstų, ridikų, braškių.. To ledinio vandens iš šulinio, to sauso rankų pojūčio nuo šalčio. Jaučiau pasimėgavimą ir nepaprastą ramybę vien sedint ant suoliuko prie namų ;] Aš net valgydavau TIK lauke.

Esu tokio tipo žmogus, kuris yra priklausomas nuo kitų. Nuo žmonių, aplinkos.. Mano nervai nelaikydavo, kai tekdavo važiuoti namo. Grįžti Lietuvon. Patekti į patį bjauriausią stoties rajoną, iš kurio tenka važiuoti apšnerkštu 5 trūlu, kuriame tūsina garsiai muziką pasileidę šalčiai, o vėliau patekti į dvokiančias ir net ne oru, o išmetamomis dujomis, pripildytas gatves. Savo gatvę, Kalvarkės, kurių vasarą nekenti visa esybe. Taip. Esu priklausoma nuo šviežio oro ir švarių minčių. Tik ten turiu galimybę pagulėti ant žolės, šieno, pasivaikščioti girios takėliais ir gerti šaltinio vandenį.

Jei to neteksiu... Ką žinau, trubūt pamažu pamiršiu ką reiškia karvės ir paršiukai. Mėšlo kvapas ir rasota basa žolė rytą.

Senelei negerai, ji negaluoja, o man taip skauda..

Read more...

Helenutė. 2009.12.20

>> sekmadienis, gruodžio 20, 2009


Chi ^^

Vakar įsigyjau naują meilę.

Jai 45 metai. Jos vardas Helena. Tiksliau, Halina. Taip. Elenutė gimė Hong Konge, bet atkeliavusi į Lietuvą surado greitai mane. Greitai... Tarp mūsų 29 metai skirtumo, bet mes sutverti viena kitai. Jos jautrumas reguliuojasi kaip 2x2, ir dar ji reaguoja labai į šviesą ;] Gali fokusuoti ir netgi turi vietos blykstei ;] Gaila, to aksesuaro neturi...

Mano gražioji Helena..

Gražuolė. (gal ir kraupoka, kad vadinu daiktą vardu, bet man vienodai xD. Atsikentėjau pakankamai nuo draugo dviračio su moterišku vard)

Juostinis daikčiukas. Tikiuosi, pradėsiu vertinti kiekvieno kadro vertę.

Read more...

Apkarpo sparnus. 2009.12.18

>> penktadienis, gruodžio 18, 2009


Visada atsiranda žmogus, kuris apkarpo mano sparnus.

Plyšta šidris girdint tokius žiaurius ir abejingus žodžius iš žmogaus, kurį labiausiai myli. Ji nuleidžia mane ant žemės ir moko būti realiste. O aš svajoju. Man gerai, o už lango ne šlapia košė, o rožinis sniegas. Man nesveikai gerai, ir širdyje toks lengvas pavasaris. Man šilta, man gera.

Kuriu.

Read more...

Duok man saujelę šviesos... 2009.12.15

>> antradienis, gruodžio 15, 2009

6.1 balo nuotraukai yra labai mažai. Mano manymu, tai yra viena iš nedaugėlio nuotraukų mano, kurios man patinka. Damn, kogero kitiems- nelabai. Keistoka, kai laikui bėgant imi nemėgt savo darbų ir pradedi žiūrėti į jas taip kritiškai, kaip niekas kitas.

Tai atsirado visai neseniai.. Kažkur prieš kokias 2 savaites. Mano kompe atsirado nerealiai tiek daug šlamšto. Brangaus šlamšto. Tai senos nuotraukos, kurios kažkada atrodė tokiso tobulos ir kitų mėgiamos, bet dabar man jos yra papraščiausiai vienas didelis fail. Medžiams nepalikdavau erdvės augti, ir nukirpdavau gėlių žiedus. Bet būdavo TAIP GRAŽU!!!! Ni. Db viskas kitaip, ir žiūriu gan greitokai apsivertė viskas. Rimčiau žiūriu ir nešaudau spontaniškai, daugiau domiuosi, o įgautos žinios papildo visą mano kaip meniniko aceit bagažą. Pagerėjo kokybė, kitų vertinimai didesni. Pakilo savęs vertinimas ir atsirado spaudimas...

Anksčiau nesusimąstydavau. Viskas vykdavo grynai spontaniškai, daug negalvojant apie galutinį variantą, apie kompoziciją ar detales. Komentarai ir pagalba labai padėjo patobulėti, padaryti kitą žingsnį. Gerai. Bet keivkieno gero yra blogoji pusė. Aš griaužiu save dėl laiko stokos, mane ima depresūxa dėl to, kad po šolės jau vėlu, tamsu, neturiu laiko ir galimybių išreikšti idėjų. O jų yra. Jų yra šimtai, jų prisigaudžiau iš visų pakampių, jas sapnuoju ir jom kvėpuoju.. Duok man saulės šviesos saujelę ir tau parodysiu, kaip gimsta šedevrai. Tereikai sąlygų. Šviesos lauke ir daug daug laiko.

Žiema- mėgstamiausias mano metų laikas. Dabar jaučiuosi kitaip. Tai yra bjaurus metų laikas, per kurį žmonės tik daug valgo ir miega..

Read more...

Vakar tai įvertinau.. 2009.12.14

>> pirmadienis, gruodžio 14, 2009

Mano gyvenimas tobulai tobulas, ir vakar tai įvertinau.

Dažnai yra sakoma, kad įvertini, ką turi, kai prarandi. Velniava. Vakar kelioms valandoms praradau tai, ir tai verčia mane įvertinti viską blaiviu protu. Viską iš naujo. Rimtai jaučiu, kad dabar jaučiuosi labiau dėkinga ir šiaip.. Gera pamoka, kaip elgtis ir kaip nesielgti. Ką išties vertinti ir ko ne. Žinoma, piktybiškai ir negražiai, su barniais ir keiksmais, bet pamokančiai ir tiesmukai.

Pilstau iš tuščio į kiaurą, bet, manau, tai yra surprantama.

Vakar mano liūdesį ir nuoskaudas užslopino ilgai lauktas miegas, kurio nepakako.. Rodės, miegojau tik 5 minutes, ir tada: Bum ir rytas. Rytas- nauja diena su naujais tikslais. Dažniausiai mano skundai susidaro iš kelių sakinių, kaip : trūksta dėmesio, noriu sniego ir kondensuoto pieno ledų. Štai šiandien viskas kitaip. Gavau dėmesio, lauke elegantiškai sninga, o ledų turiu net dviejų rūšių. Žinoma, mano didelis savanaudiškumas tuo nepasisotina. Gavusi, ko noriu, siekiu dar didesnių troškimų ir pamirštu, ką turiu. Bent trumpam tai tikrai.. Štai šiandien visi vis klausinėjo, kas man yra, kodėl aš pikta ir nepasitenkinusi viskuo. Tas dėmesys ir paprastas rūpestis iš kitų mane šiandien teisiog erzino. Jaučiu, kad rašau kaip pasikėlusi išlepinta višta, bet galiu ir pateisinti tai. Kartais jaučiu, kad noriu pabėgti ir nematyti tų visų susirūpinusių veidų bent savaitei.. Negyvenama sala? Aha, Svajuk, drambliok toliau..

Dabar mano norai visai kitokie.:

Noriu vienumos.
Noriu laiko.
Noriu balto blizgančio popierio idėjai įgyvendinti.
Noriu šviesos. Natūralios, noriu dienos. Ilgesnės dienos..

Dar...

Noriu atostogų.
Noriu to Kalėdų vakaro, kada susirenka visa šiema. Tai yra vienas iš retų dalykų, kurie pasitaiko karkartėm, tik per šventes šiuo metu.. Ilgiuosi savo kambaryje nuolat counter strike žaidžiančio brolio, kuris neduodavo man meigoti naktimis, kuris rėkdavo ant manęs, kai neplaudavau arbatos puodelių, kurių ant stalo prisirinkdavo dešimtimis. Trūksta trankios muzikos kambaryje, trūksta vyriškų kvepalų kvapo vakarais, prieš jam išeinant į pasimatymą. Trūksta rytinių pusryčių, kada ginčydavomės dėl vietos trūkumo prei mažo stalo. Dabar stalas atrodo didžiulis, nors koks buvo, toks ir liko. Kambarys milžiniškas, o spintos tuščios. Ant stalo tik mano šlamštas: keli raudono lako buteliukai, gėlė, krūva apyrankių besimėtančių, dėžutė su papuošalais, kvepalų buteliukai. Taip. Taip pat ir maža nedidelė juodai balta nuotrauka, kuri įrėminta didesniuose remėliuose už ją pačią- brolis.

Aj.

Read more...

Kraujo ir svilinimo kvapas.. 2009.12.12

>> šeštadienis, gruodžio 12, 2009

Kraujo ir svilinimo kvapas.

Ši diena buvo persmelkta nuobodulio ir minčių. Neveikiau nieko, tiesiog gulinėjau kaime, kitame pasaulio krašte, kur niekada nerandu sau vietos. Kaip visada, stačiau dideles pilis ir galvojau, kaip viskas yra ir bus. Galva nelaikė demėsio trūkumo, vėliau paprasčiausiai uždengusi veidą kairiąja ranka, kad nematyčiau, ar net netyčia nepastebėčiau, kas vyksta kieme, prie ko taip pluša dėdė su broliu, dėl ko taip nejauku. Bėgau iš tos vietos, spausdama rankoje nuo protu nesuvokiamo keistai staigaus šalčio tarytum prišalusio prie dėlno fotoaparato, kuris, atrodė, yra vienintelis man oišsigelbėjimas. Mąsčiau pozityviai (to išmokau visai neseniai; tai tikrai padeda): oras puikus, o aš pagaliau turiu laiko tam, ką mėgstu. Rankų nejaučiau, nes jas sukaustė nesveikas šaltis, nuo kurio dar dabar, tai rašydama, jaučiu karštį skruostuose. Degu, praleidau visą dieną lauke. Nesvarbu. Kiauliukas paskerstas, ir senelė turės visai žiemai mėsos. Bent tai gerai, taip? Dar.. Praleidau dieną su broliu (nors ir retokai mačiau jį šnd- visgi bendravom).

Ūch, įmesčiau kelais fotes, bet jaučiu, kaip tenoriu eiti ramiai miegoti ir atsikelti rytoj žvali ir energinga. Ryte rimtas pokalbis, o vėliau svečiai..

Labanakt.

Read more...

2 žodžiai 2009.12.11

>> penktadienis, gruodžio 11, 2009

Štai mano gimtadienis.

Prieš kelias valandas jaučiau, tuoj tuoj... Tuoj tuoj ir plyš manyje tas sūraus vandenuko maišelis ir imsiu ašaroti.

Pasitaisė.

Šiandien diena yra tiesiog tobula. Iki šiol sėdžiu ir netikiu, kad ši diena yra būtent mano gimimo diena. Vis atrodo netikra ir taip nesveikai matyta, kad atrodo, kad sapnuoju arba jaučiu nuolatos deja vu jausmą.

Mano gavoj košė šiuo metu. Rašau tai, kas ant širdies. Tai.. Pirmiausia norėčiau apdėkoti visiems visiems, net eiliniams šuliokams, kurie prisidėjo prie šios dienos nuotaikų sukūrimo. Visą dieną jaučiau gerą vibe ir belenkaip jaučiau, kaip negaliu, neturiu tiek gaių, kad atsidėkočiau visiems. Mano dėkingumas beribis, ir mano meilė jums yra neišblėstama. Myliu visus už tą skubėjimą, ir gerą adrenalino kiekį kraujyje, kada draugė tempia kažkur, nes manęs laukia kažkas, nori pasveikinti...

Pamenu. Jaučiu tą kvapą. Nauji kvepalai, kurie svaigina ir pakeri.. Šilti motinos apkabinimai ir nuoširdžiausi sveikinimai. Taip... bet svarbiausia vėiau. Lekiu mokyklos koridoriais kažkur, pamatau nesveikai artimą veidą ir nustembu. Nesitikiu, rankos dreba, o drugeliai skraido.. Laimės drambliai bunda, bet aš kaip nesava.(Ačiū, Laurynai. Aš nesveikai vertinu tavo rankų darbą ir.. Dėkoju, už viską. Tai buvo viena šilčiausių dovanų šiandien.. net ne šiandien o daugiau..)Vėliau toliau skubu link kito artimo žmogaus, kuris nepamiršo manęs šią dieną. Gėlės ir sveikinimai. Šilčiausi sveikinimai, kurie nuaidėjo per visą mokyklą ir jausmas, kad atrandi naujų draugų, naujų žmonių, kuriems rūpi.(Ačiū, Deivydai, tai buvo labai miela, bet labai tikėta ;])Skubi toliau. Viskas atrodo kaip sapnas. Temsta akyse, jauti didelį spaudimą pilvo srityje, toks jausmas, kad pakyli nuo žemės, kojos atsiplėšia nuo grindų ir tu pakyli. Tai meilės padariniai, kuriuos jauti, kai nesveikai artimas draugas tave apkabina, pakelia ir laiko taip stipriai, kad jauti, kad tuoj tuoj, trakštels ten kažkur mano maži kauliukai ir susmuksiu ant žemės. Tai mano draugas, tai mano brolis. (Domi, dėkoju. Dėkoju už tuos tavo nesveikai stiprius apkabinimus, kurie yra tokie nesveikai artimi ir jaukūs. Tu kogero išmokei mane, kaip reikia išties šiltai ir deramai apsikabinti) Vakare jautiesi pavargusi, atršinėji į žinutes su sveikinimais ir šilčiausiais linkėjimais, ir jauti, kad viską velniop norėtum mesti.. Velniop viską, pavagsti ir jauti jausmų ir emocijų anplūdį, kuris tuoj tuoj išsiverš. Žinoma, vėliau apsiramini ir dėkoji dar kartą už dovanas, nes tik dabar tai ramiai, su blaivia galva viską įvertinai. Trini nusideginimo žaizdą, bet esi rami. Juk pameni, kaip tai vyko. Kaspinėlis bordinis ant rankos, dovanos detalė, kurios kraštai neužlydyti.. Greta nerangi. Tik nesakyk jai, gerai?

Žiūriu į nuotrauka. Aš, mano draugė Eva. Mano siela, nesveikai didelė dalis manes.. Gražu ir miela. Paprasta, bet taip griebia už širdies. Sulig šia akimirka apsvarstau viską. Viską, ką reikėtų brangint, o ko ne galbūt..

Galvoj mano niekalas, totali košė. Štai ir visksa kogero.. Tiesiog. 2 žodžiai sukasi makaulėj. 2 žodžiai. JAUČIUOSI MYLIMA.

Tik.. Galima dar daugiau? Taip, aš nesveika savanaudė. Mano ego geležinis, o siela trokšta daugiau.

Read more...

Su gimtadieniu, Saulyt. 2009.12.10

>> ketvirtadienis, gruodžio 10, 2009


Huh. Gan senokai čia lankiausi..

Štai, praėjo suknista vasara, kuri buvo pilna skausmo ir to sūraus pojučio ant skruostų.


Dabar jau gruodis- Žiema. Jau iškrito pirmasis sniegas, jau pasikeitė simpatijos, jau atradau senuose pažystamuose naujų daugų, jau pabudo pirmieji laimės drambliai.. Jaučiuosi išties gerai. Gyvenu gerai, o jei ir liūdžiu, atsiranda būtinai, kas pasistengs tai pataisyti. Išties jaučiuosi palaiminta ir nesveikai laiminga, kad mane supa tokie žmonės. Ačiū visiem artimiem ir nelabai. Visiem, kas stengiasi dėl mano mažo kailio.

Pamiršau praeitį. Tai tik prisiminimai. Na taip.. dar lengva žaizdelė sieloj liko. Pamiršau senas aitras, palikau nebaigtas skaityt knygas, ištryniau saugotas mielas žinutes, ištryniau senas nutoraukas. Gitara dulka, o tabai kažkur pelyja užmesti už komodos.

Atradau save per šiuos kelis mėnesius. Tvirtia teigiu, ko sieksiu. Užsibrežiau naujų tikslų ir db esu visiškai stabilus žmogas. Puoselėju nesveikai dideles svajas apie ateitį surištą su fotografija, bet jos kartais per sunkios mano jėgoms. Statau nesveikai dideles troškimų ir norų pilis, kurios griūva. Jas labai lengvai griauna kainos ir šiaip, nepasitikėjimas toks.. Užsireginau efoto.lt. Mano gyvenimas lengvai nušvito. Dabar jau antra savaitė kuriu įdėja nuotraukos, kuri turėjo jau šiandien lygiai 12 įdėta į saitą. Velnias. Nespėjau. Krūvos darbų o ir laiko stoka.

Nesvarbu. Rytoj mano diena. Rytoj nauja pradžia. Lygiai 12:30 prasidės naujas startas.

P.S. iš anksto : Su gimtadieniu, Saulyt.

Read more...

  © Blogger template Simple n' Sweet by Ourblogtemplates.com 2009

Back to TOP