Vakar tai įvertinau.. 2009.12.14

Mano gyvenimas tobulai tobulas, ir vakar tai įvertinau.

Dažnai yra sakoma, kad įvertini, ką turi, kai prarandi. Velniava. Vakar kelioms valandoms praradau tai, ir tai verčia mane įvertinti viską blaiviu protu. Viską iš naujo. Rimtai jaučiu, kad dabar jaučiuosi labiau dėkinga ir šiaip.. Gera pamoka, kaip elgtis ir kaip nesielgti. Ką išties vertinti ir ko ne. Žinoma, piktybiškai ir negražiai, su barniais ir keiksmais, bet pamokančiai ir tiesmukai.

Pilstau iš tuščio į kiaurą, bet, manau, tai yra surprantama.

Vakar mano liūdesį ir nuoskaudas užslopino ilgai lauktas miegas, kurio nepakako.. Rodės, miegojau tik 5 minutes, ir tada: Bum ir rytas. Rytas- nauja diena su naujais tikslais. Dažniausiai mano skundai susidaro iš kelių sakinių, kaip : trūksta dėmesio, noriu sniego ir kondensuoto pieno ledų. Štai šiandien viskas kitaip. Gavau dėmesio, lauke elegantiškai sninga, o ledų turiu net dviejų rūšių. Žinoma, mano didelis savanaudiškumas tuo nepasisotina. Gavusi, ko noriu, siekiu dar didesnių troškimų ir pamirštu, ką turiu. Bent trumpam tai tikrai.. Štai šiandien visi vis klausinėjo, kas man yra, kodėl aš pikta ir nepasitenkinusi viskuo. Tas dėmesys ir paprastas rūpestis iš kitų mane šiandien teisiog erzino. Jaučiu, kad rašau kaip pasikėlusi išlepinta višta, bet galiu ir pateisinti tai. Kartais jaučiu, kad noriu pabėgti ir nematyti tų visų susirūpinusių veidų bent savaitei.. Negyvenama sala? Aha, Svajuk, drambliok toliau..

Dabar mano norai visai kitokie.:

Noriu vienumos.
Noriu laiko.
Noriu balto blizgančio popierio idėjai įgyvendinti.
Noriu šviesos. Natūralios, noriu dienos. Ilgesnės dienos..

Dar...

Noriu atostogų.
Noriu to Kalėdų vakaro, kada susirenka visa šiema. Tai yra vienas iš retų dalykų, kurie pasitaiko karkartėm, tik per šventes šiuo metu.. Ilgiuosi savo kambaryje nuolat counter strike žaidžiančio brolio, kuris neduodavo man meigoti naktimis, kuris rėkdavo ant manęs, kai neplaudavau arbatos puodelių, kurių ant stalo prisirinkdavo dešimtimis. Trūksta trankios muzikos kambaryje, trūksta vyriškų kvepalų kvapo vakarais, prieš jam išeinant į pasimatymą. Trūksta rytinių pusryčių, kada ginčydavomės dėl vietos trūkumo prei mažo stalo. Dabar stalas atrodo didžiulis, nors koks buvo, toks ir liko. Kambarys milžiniškas, o spintos tuščios. Ant stalo tik mano šlamštas: keli raudono lako buteliukai, gėlė, krūva apyrankių besimėtančių, dėžutė su papuošalais, kvepalų buteliukai. Taip. Taip pat ir maža nedidelė juodai balta nuotrauka, kuri įrėminta didesniuose remėliuose už ją pačią- brolis.

Aj.