Pradžių pradžia..

Štai ir mes. Štai mano mažas kampelis, pasiekiamas visiems, kuriems rūpi ar šiaip įdomu.

Galiu pasigirti tuo, kad turiu nepaprastai daug..

Daug? Aha. Uhu..

Na ką. Turiu pilną pilną mažiuką kūną, sklidiną emocijomis, išgyvenimais, bėdomis. Esu laiminga. Esu nepaprastai laiminga, kad turiu patirtį. Žinau, kas yra gyventi be tėvo, žinau, kas yra prarasti geriausią pasaulyje draugą, žinau, ką reiškia pirmąkartą ištikrųjų įsimylėti, tikėti, jausti ir visgi vėliau susitaikyti, kad viskas baigta. Aš žinau, ką reiškia krizė.. Aš matau tą moterį, kuri yra mano moters ir motinos idealas, sunkiai dirbančią, besistengiančią tik savo vaikų labui. Myliu aš ją. Gal ir nedažnai tai sakau, bet.. Sunku matyti Ją- nepaprastai stiprią, geležinę moterį iš išorės ir nepaprastai švelnią moterį viduje- besisukančią kaip tik įmanoma. Sunku girdėti iš kitų, kad krizės nesijaučia, kad viskas nėra taip blogai, o grįžus matyti tą idealą, kuris abejoja, koks bus rytojus, abejoja, kaip viskas klostysis. Visgi, mano galva, kiekvienas sunkesnis laikotarpis, kiekvienas įvykis, kiekvienas praradimas išeina į gerą. Dėkoju, gyvenime, už tokias pamokas. Dėkoju, artimieji, kad padarėt mane tokią, kokia esu. Ačiū.

Turiu daug. Turiu švarią sielą, šviesią galvą, šiltus namus, artimus draugus. Trūksta? Taip, man šio to trūksta.

To, dėl ko alsavau gyvybe. To, ko negaliu pamiršti. To, kas mane vertė šypsotis daug dažniau. To, dėl ko išmokau džiaugtis mažais dalykais- tai yra svarbiausia. Nepaisant visko.. Tyliai. Tylutėliai.. Myliu, družokas ;]. Saugau ir branginu. Ačiū.