Tryliktasis (M.J. R.I.P.)

Velnias.

The King died.

Dabar sędžiu, ilsiuosi, galvoju. Galvoju. Stebiu užrašus nete bylojančius apie M.J. mirtį. Galvoju, ant kiek tai visus mus palietė. Tai sukrėtė mane. Mane, nors tikrai negalėčiau pasakyti, kad buvau didelė Jo gerbėja. Ne, nebuvau. Bet. Bet visvien tai mane sukrėtė. Lygiai, kaip ir visus aplink. Visi tik ir kalba apie tai. Visas skaipas prirašytas mooduose R.I.P. ir pan. Žiniose ši žinia buvo pirmoji, svarbiausia. TAI TVYRO ORE.

Sunku. Susimąstau, kiek daug šiandien puolė į depresiją, netgi kiek nusižudė. Daug žmonių pasaulyje buvo pasirengę į tokius kraštutinumus. Tai žino kiekvienas. Pamenu, kai žiūrėjom su klase per muzikos pamoką Maiklo koncertą. Žmonės pirmosiose eilėse prie scenos buvo spaudžiami iš galo kitų, pakvaišusių fanų. Jie atrodė nesveikai nesveiki. Jie verkė, rėkė. Tiek vyrai, tiek moterys. Jie verkė? Taip. Dėl ko? Jie verkė iš laimės, pamatę savo dievaitį. Jie verkia? Taip. Kodėl? Nes jų numylėtasis dievaitis mirė. Kiek žmonių, puolusių iki tokio absurdo šiandien nutraukė savo gyvenimą. Manykit, aš nesveika, bet aš apie tai pagalvoju. Daug.

Tai tvyro ore, tai paveikė visus. Tai paveikė mane. Štai kodėl šis įrašas nėra liksmas, kvailas, gal iek mielas. Štai kodėl. Paveikė. Jaučiuosi gan gerai. Niekuo nesiskundžiu, gera diena. Bet oras persunktas šios žinios. Blogas oras tarytum tai lydi. Tarytum praneša mums..

Velnias, išėjau iš proto. Grįšiu po 5 min.

„Telydi Tave amžinai Alachas, Michaelai.“ (brolis Jarmaine)